| | 2010 04 23
Vilnius, Apaðtaliðkoji nunciatûra
Mieli bièiuliai,
pasiklausius Vilniaus katedros choro, kuris savo nuostabiu giedojimu pradëjo ðá mûsø susitikimà Popieþiaus ðventës proga, norëèiau, kad ir mano þodþiai bûtø kaip giesmë, tik þinau, kad jos skambëjimas bus daug kuklesnis.
Dëkoju jums visiems uþ dalyvavimà, kuris man yra nepaprastai malonus. Ypatingai dëkoju Lietuvos Valdþios atstovams Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir jo þmonai Rasai, savo draugams Ambasadoriams bei jø bendradarbiams, ir þinoma, ið visos ðirdies broliðkai dëkoju Lietuvos vyskupams, ypaè Kardinolui Audriui Juozui Baèkiui, Vyskupø Konferencijos pirmininkui Arkivyskupui Sigitui Tamkevièiui, mieliems kunigams, vienuoliams ir vienuolëms, katalikiðkø judëjimø, asociacijø ir organizacijø atstovams, kultûros pasaulio bei þiniasklaidos þmonëms ir visiems bièiuliams… Tad kuo nuoðirdþiausiai sveikinu visus èia susirinkusius.
Popieþiaus ðventë mus suburia aplink mylimà Benedikto XVI asmená. Visai neseniai, balandþio 16 d., jam sukako 83 metai, o balandþio 19 d. jis ðventë penktàsias iðrinkimo Popieþiumi metines. Su malonumu prisimenu tà 2005 m. balandþio 19 d. vakarà, kai 18 val. 15 min. centriniame Šv. Petro bazilikos balkone pasirodë ðviesus, besiðypsantis, atviras ir nuginkluojantis kardinolo Jozefo Ratzinger’io, garbingo kilnios Vokietijos sûnaus, tapusio Benediktu XVI, veidas. Tada jis pasakë: „Brangûs broliai ir seserys, po didþiojo Popieþiaus Jono Pauliaus II – garbingieji Kardinolai iðrinko mane – paprastà ir nuolankø Vieðpaties vynuogyno darbininkà. Mane ramina tai, kad Vieðpats moka darbuotis bei veikti ir su netobulais árankiais, bet visø pirma pasivedu jûsø maldoms“.
Per ðiuos penkerius metus Benediktas XVI – nuolankus, bet nepailstantis Vieðpaties vynuogyno darbininkas – neabejotinai visiems padarë áspûdá savo nepaprasta kultûra, bet, ko gero, dar labiau savo subtiliu þmogiðkumu: jo meilumas ir romumas, jo sugebëjimas „bûti viskuo“ sutinkamiems þmonëms, ne tik savo bendradarbiams, bet ir tiems, kuriems skiria vos keletà akimirkø, jo ásiklausymas ir jo kalbëjimas leidþia jausti já kaip tikrà draugà.
Todël, nors ið prigimties Benediktui XVI yra svetima siekti pripaþinimo, jis yra populiarus ir mylimas Popieþius. Jis pats atskleidë to paslaptá: „paklusnumas tiesai, o ne vieðosios nuomonës diktatûrai“. Tiesai, kuri visada yra sujungta su meile, nes vykdyti teisingumà mylint – tai krikðèioniðkosios egzistencijos pagrindinë taisyklë.
Benediktas XVI rodo ryðkø pavyzdá, kaip vykdyti „tiesà meilëje“, vadovaudamas Baþnyèiai, sprendþianèiai skaudþià seksualinio iðnaudojimo, kurio kaltininkai yra Baþnyèios vyrai, problemà. Tai parodo nuginkluojantis Laiðko Airijos katalikams atvirumas. Taip pat Baþnyèios pastangos iðaiðkinti ðiuos baisius nusikaltimus, pradedant pripaþinimu to, kas yra ávykæ, susirûpinimu dël aukø ir jø atþvilgiu atliktø veiksmø pasekmiø. Vykstant paradoksaliai subtilios, o kartais ir ne taip subtilios agresijos, kurstomos ne vieno spaudos organo ir vieðosios nuomonës kûrëjø, kampanijai prieð ðá popieþiø, kurio neabejotinas nuopelnas yra skaidrumas áþeidimø akivaizdoje, Benediktas XVI atsiliepë taip: „puolami pasaulio, kuris kalba apie mûsø nuodëmes, matykime, kad atgaila yra malonë ir kad ið tiesø bûtina atgailauti, tai yra, pripaþinti, kur esame suklydæ savo gyvenime“. Net ir neteisingame puolime, nukreiptame prieð Baþnyèià, Benediktas XVI mato kanèios, kuri gali vesti á apsivalymà ir atsinaujinimà, malonæ.
Manau, kad Benedikto XVI pavyzdys ir stilius gali bûti paraginimas mums visiems be iðimties. Kai þvelgiame á pasaulá, kuriame gyvename, nelabai turime kuo pasidþiaugti. Pastebime ritimàsi þemyn diena ið dienos tiek vieðame, tiek privaèiame gyvenime, ir tai jau siekia susirûpinimà keliantá lygá. Bet labiausiai neramina tai, kad individualizmas ir reliatyvizmas, kurá nori prievarta primesti tam tikra kultûra, galiausiai ima griauti mûsø visuomenës, moralinës atsakomybës, bendrø sumanymø pamatus. Neiðvengiamai kyla klausimas: ar pajëgsime vël pakilti? Tikiu, kad visi suvokiame, jog reikia ne pavirðutiniðkø pertvarkymø, bet dvasinio ir moralinio atsivertimo. Krizë yra gili, dël to reikalingos ir gilios permainos, pradedant sàþinës atsinaujinimu.
Šiuos savo pamàstymus baigiu, gráþdamas prie brangaus Benedikto XVI asmens, kuriam skirta ði ðventë. Paskutiniuose savo Enciklikos apie viltá puslapiuose jis raðo: „Gyvenimas atrodo it plaukimas per daþnai tamsià ir audringà istorijos jûrà, beieðkant kelià mums rodanèiø þvaigþdþiø. Tikrosios mûsø gyvenimo þvaigþdës yra teisingai gyventi mokëjæ þmonës. Jie yra vilties ðviesuliai. Þinoma, pati ðviesa, saulë, patekëjusi virð visø istorijos tamsybiø, yra Jëzus Kristus. Bet kad já atrastume, mums reikia ir artimø ðviesuliø – þmoniø, dovanojanèiø ðviesà ið ðviesos ir taip rodanèiø kryptá, kuria turëtume plaukti“ (Spe salvi, 49). Norëèiau kiekvienam ið jûsø ir visiems mums palinkëti bûti gyvenimo kelionëje “þvaigþde”. Þvaigþde, kuri ðvieèia ir ðildo, kuri nuðvieèia gyvenimà ir suðildo ðirdá tø, kuriuos sutinkame ir kurie yra ðalia mûsø. Tuomet kelionë per istorijos jûrà visiems taps ramesnë ir dþiugesnë. Dëkoju jums. Ir telaimina Dievas mus ir mûsø Lietuvà!
Arkivyskupas Luigi Bonazzi
Apaðtaliðkasis nuncijus
|
á pradþià
á virðø